Odė moterystei

Dovilė Filmanavičiūtė

Odė moterystei

  

Visas pasaulis, regis, šiandien eina iš proto. Šlovinkit genialų gamtos meno kūrinį, sako jie, šlovinkit moterį. Ir tikrai – tai vyksta, būkim pašlovintos. Vyrai gatvėse ūmai pasitempia, apie tuos, kurie namuose, nė nedrįstu užsiminti. Tulpių ir hiacintų pardavėjai trina nuo ankstyvo pavasario sužvarbusias rankas ir švenčiančiųjų pinigų prisotintus kapšus – taip stipriai eina visi iš proto.

O kas esu aš visame tame šurmulyje? Sėdžiu smaugiama vis augančio pilvo, kuriame rytą vakarą vyksta karatė čempionatai, ir galvoju, kas esu iš tiesų. Moteris su dviem širdimis? Motina? Bent jau žmogus?

Juk jūs visą mano trumpą gyvenimą kažko iš manęs tikėjotės, vis slėgėt mano jaunus pečius savo lūkesčiais, graužėt priekaištų angliarūgšte. Tiek, kiek siūliau, niekad nebuvo pakankama, vis negana.

Tu, vaikeli, sakėt jūs, privalai būti savo vietoje. Stropi mokykloje, nuolanki darbe, kad tik koks vyras šiukštu nepamanytų tave esant per daug drąsią, per daug akiplėšą, per daug svajoklę. Tik tada nutiks jis, lizingu finansuojamas gyvenimas, ir didysis to gyvenimo pasiekimas vaikai. Garsiai nekalbėk, aštriai nejuokauk, sakėt jūs. Moteriai taip nedera ir tik pabandyk bent ko nors iš to sąrašo neišpildyt... Tu – nevykėlė. Ar bent jau ne tokia sėkminga, kokios būna moterys iš dailių viršelių, postringaujančios apie gebėjimą akimirksniu būti viskuo ir visur, kitaip tariant, būti supermoterimi, į kurią lygiuosis visos kitos.

Net jei ir pavyks, neužmik ant laurų, sakot jūs. Padėsi karjerą į stalčių, kad būtum gera mama? Tu perekšlė. Bėgsi į biurą iš gimdymo palatos? Tu beširdė. Ir visų nepatenkinsi.

Kelyje Abu Dabis–Reikjavikas–Vilnius netikėtai nutvilko mintis: o kas bus, jei mums gims dukra?

Kaip srauniausia pasaulio upė prašniokščia visas mano gyvenimas. Viltys, nerimas, pasiekimai ir netektys – ilgas nenutrūkstantis savęs paieškų krioklys, užgriūvantis visu savo svoriu ir jėga. Kas bus, jei mums gims dukra? Kas, jei dar viena moteris?

Pavyzdžiui, raudonplaukė mergaitė styrančiomis kasomis ir skirtingomis kojinėmis. „Snobai nesupras niekada tavo noro įsikarti į medį, – valiūkiškai mirkteltų Astrida. – Spjauk kauliuką ant žemės, laimėk „Kiaurabambio“ varžybas. Vis dar bijai?“ Bijau.

Pro lėktuvo langą pamatau vandenyną ir nerimas nuslūgsta. Tegul ji ateina. Dar viena neaprėpiama galybė, stiprybė. Ieškanti, klausianti, jautriai besidairanti į mus visus, kai nebežinia, kokias dar viltis reikėtų pateisinti, kad taptų tobula. Kurianti, visa apglėbianti, guodžianti, raminanti, savo meile kiekvieną paglostanti. Jos vaikai – visas pasaulis. Turbūt taip į pasaulį ateina moteris. Žmogus, pasitinkamas su užprogramuotais visų mūsų lūkesčiais. Būsima motina, pratęsianti šį „mirk gyvenk, bet pateisink“ ciklą.

O kas šiandien esu aš?

Aš ta, kuri kviečia: šlovinkim moterį. Ir nebūtinai tik šiandien, Kovo 8-ąją.

 

Grįžti į naujienas