Finale dalyviai rašė Vaižganto tekstą

Diktantas

Dabar mainėsi nebe tik jų vanduo, ir dugnas: kur tik giliau, kur tik duburėlis, ten verpetas lyg pablūdęs putodamosi sukas kriokia, dar gilesnį duburį gręžia. Vartosi kunkuliuoja, kriokia ūžia vandens, lyg pasikartojus antram didžiajam tvanui. Visi laukai ir pievos — ištisa jūra.

Berods neilgai tetruko tasai gaivalo siutimas; tik keletą dienelių. Ūmai užėję, ūmai ir nugriuvo didieji vandens. Tik, jergutėliau, kas paliko! Nuo kalnų, kalvų, nuotakų nuskalauta visa geroji žemė; per kelis colius nuliežta visos derlių puvenos, kurioms padaryti per tūkstančius metų vargo dirbo oras, milijonai sliekų ir tūkstančiai žmonių. Paliko oro ir kitko dar nepaliestas nepapurentas bergždžiapadis, išvertęs negražias savo mėzras. Tai tau gyvenamoji dirva penėtojėlė!

Slėsniose vietose, kur dirvų riebumai ir drėgmė sutekėdami daigino tankią žolę, kur piekus ganės, ašvienis mito, už tai žmogų maitindami ir jį darbuose slaugydami, — dabar nei antvalnių, nei nuovalių, nei kalvų, nei kaubrelių, nei sausumų, nei šlapumų. Visa lygiai stora mauro pluta apklota, slegia troškina augmenų gyvybę, kaip kitą kartą tvanų atneštos žemės suslėgė ir užtroškino ištisas milžinų medžių girias. Tai tau pjaunamoji pievelė, Dievo kilimėlis, dirvos duktė ir jos derlintoja: dirva pievą tręšė, pieva dirvą mėžė. O kas dabar?

Išėjo Piliečiai, dirvų artojėliai, pievų pjovėjėliai. Ir mato — senosios jų žemės kultūros nė žymės. Buvo bekimbą pievas nuo mauro valyti ir jį atgal į dirvas mesti. Tačiau tuoj liovėsi. Ir tomis rankomis, kuriomis kitkart slėnius lygino, kalnus nurausė, dabar betesėjo sau pakaušį pasikrapštyti. Nustėrę nusiminę viena aiškiai beišmanė: nuo šio Pavasario potvynio sudiev, senasis ūki, sudiev, ir senoji kultūra! Gamta verčia Piliečius pradėti visai kitaip ūkininkauti.

Tik kaip, kad nėra dar pavyzdžių? Kad nebežymu, kurgi dabar mano, o kur tavo? Ne. Reikia pradėti nuo dalybų. Imta dalytis slėniais ir susipešta, kad jų kiekvieno kuo daugiausia norėta; imta dalytis tuščiomis kalvomis ir vėl susipešta, kad jų nė vieno nė kiek nenorėta. Imta tartis, kaip betgi sunaudojus, kas yra, kad bent bado nebūtų, ir vis dėlto peštasi.

Taip ir tebestovi perkeistas ūkis vienas pats, laukdamas, kada gi Piliečiai ateis į jį... ko gi daugiau, jei ne pasipeštų? Nieko gera iš jų nebelaukdamas, stovi Vasaros pasiilgęs, idant ji atitaisytų sudarkytą žemę ir parodytų Piliečiams, ko dabar iš jos pačios begalima laukti, patiems nebemokant nė pirštu pajudinti.

 

                                                                  Ištrauka iš Vaižganto romano „Pragiedruliai“

 

Teksto skyrybos bei rašybos ypatumų paaiškinimus žr. VLKK.lt skyriuje Naujienos. Kitos naujienos

Grįžti į naujienas