Paukščiai lizdų visokiausių

Vladas Braziūnas

Priskrido toks varnėno ūgio, kanapėtas, pašuoliavo kiek nuleidęs sparnus, uodegytę pastatęs, purpt ir nulėkė vėl prie savųjų. Nebaikštus didžiaakis strazdas. Bet ne tas paauglystės dienų giesmininkas, kurio savigynos ryžtas iš atminties neišeina.Čionykščiai strazdai pažįstami ne visi. Šiuos pakrikštijau raudonkrūčiais: įvardytas – jau savas.

Kas yra tas vardijimas, žodžių kūryba? Iš užjūrio grįžęs namo, gausiu Miglės laiškelį. Rašys pati išvykstanti į svečią šalį, bet patikins, jog meilės mūsų miesteliui instinktas širdyje tebeglūdintis. Pirminis savojo lizdo instinktas.

Ir vėl prisivaidens tėvo sodinta raudonlapė obelis. Dar pyplys, į ją įsilipęs ar užsiropštęs ant malkinės stogo, galėjai tarti, jog po kojomis visas pasaulis. Čia buvo gera skaityti, svajoti, kai ką sumeistrauti. Iš vielos vienąkart prilanksčiau kopėtėlių ir prikarsčiau jų į šakas, kad varnėniukai smagiai kopinėtų po lają, kol paskrydėti nekiek teįstengia.

Parke iš mano skobtų inkilų, iš mano stebimų lizdų plačias gerkles laidė visokių zylių, karvelių keršulių, strazdų, kitąsyk ir liepsnelių jaunikliai. Tolėliau beržynėlis, vėl paukščiai, gražiabalsiai ir gražiagalviai. Prie uoksų, prie gūžtų rūpėjo vis prisilipti. Neteko ūmai prieš akis išvysti iš uokso išnyrant gyvatės, šnypščiančios, o iš tikro tik grąžiagalvės, pilkšvo genelio, galvą begrąžančio, gąsdinančio. Bet gavau kitų pamokų, kaip kiekvienas paukštis savąjį lizdą brangina ir gina. Entuziastingą lizdaviečių žvalgą nuviliojo keršulis, raišu prisimetęs, ir apšvirkštė strazdas giesmininkas gailyno mėlynėmis.

Parko takai priesmėlingi, vingrūs, kojų išminti ir gerai suplūkti, tik vietomis ant jų kaip gyslos iššokusios šaknys, blizgiai nugludintos, vien protarpiais sutviskančios pilnaty. Atpildavom ten dviračiais, nardydavom tais takais be šviesų, be nieko, kiekvieną takelio linkį, kauburį ar dauburį, kiekvieną šaknį pelenguodami lyg šikšnosparniai.

Į aukštąsias pušis temstant sliuogdavom laukti, kol dangaus vyzdyje ims ryškėti skystas tamsesnis dryželis, artės ir tirštės, ir į juodą debesį virs. Ir kliūst patikliai ant mūsų it sklendžiantis ežeras, tyčia netyčia kam nors jo vardo mįslę įminus. Ir skęsim išskėtę rankas šitame ežere, pilname jau miegūstos gyvybės. Jusim kibius nagelių dyglius, lyg būtumėm šakos, nakvoti patogios laktos. Ir gausim jas upėj kaip reikiant mirkyti, nes kiekvieno lizdo šnekučiui Dievo skirta ir lesti, ir tręšti.

Grįžti į naujienas